Dr. Liudas Jovaiða. Ðventasis Brunonas Bonifacas Kverfurtietis: Dievo dovana Lietuvai (ARTUMA)
 
 

Krikðèionybës istorijoje paprastai nutikdavo taip, kad pirmasis Evangelijà atneðæs misionierius – ar jà nuoðirdþiai priëmæs kraðto valdovas – ilgainiui tapdavo tos ðalies ðventuoju globëju. Švæsdami Lietuvos vardo tûkstantmetá, daþnai minime svarbiausià andainykðèio ávykio herojø ðv. Brunonà Kverfurtietá. Dabarties katalikui ðis tolimas, nepaþástamas ir net svetimas ðventasis – realus asmuo, taèiau, deja, veikiau kadaise nutikusios istorijos personaþas, nei gyvas artimas uþtarëjas danguje ir sektinas krikðèionio pavyzdys. Paþvelkime, kokio þmogaus ir krikðèionio gyvenimas slypi uþ visiems gerai þinomo lakoniðko áraðo apie ðá misionieriø: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagoniø uþmuðtas su aðtuoniolika saviðkiø kovo 9 dienà nukeliavo á dangø.“

Þemiðkojo gyvenimo kelias

Apie 974 m. Vokietijoje, Kverfurte, gimæs vietos grafo Brunono sûnus Brunonas mokësi Magdeburgo katedros mokykloje. 995 m. tapo Magdeburgo kapitulos kanauninku. Priimtas á imperatoriaus Otono III dvarà kapelionu (valdovas jo nevadindavæs kitaip, kaip tik „mano siela“), 996 m. karûnuotis vykstantá imperatoriø nulydëjo á Romà. Ten giliai paveiktas þinios apie ðv. Vaitiekaus kankinystæ Prûsijoje, paliko dvarà ir ástojo á benediktinø vienuolynà, galbût ðia proga pasirinkdamas Bonifaco vardà. Po keleriø metø patrauktas kamalduliø vienuolijos steigëjo ðv. Romualdo pavyzdþio, iðvyko ið Romos ir ëmë gyventi atsiskyrëliðkà grieþto neturto, askezës ir fizinio darbo gyvenimà.

Brunonas nebuvo paprastas, niekuo neiðsiskiriantis savo epochos þmogus. Vertinamas imperatoriø, karaliø, popieþiø ir dvasinio gyvenimo mokytojø, jis tapo vienu reikðmingiausiø to meto Katalikø Baþnyèios veikëjø. 1004 m. arkivyskupu misijoms áðventinto Brunono apaðtaliðka veikla labai iðplito: jis vyko á Vengrijà, lankësi Kijevo Rusioje, ið ten patraukë á pagoniø peèenegø kraðtà, áðventino vyskupà misijoms Švedijoje. Kvieèiamas karaliaus Boleslovo Narsiojo, 1008 m. atkeliavo á Lenkijà ir ið èia leidosi kelionën á baltø þemes, kur 1009 m. (veikiausiai kovo 9 d., nors minima ir vasario 14-oji), bûdamas maþdaug 35-eriø, baigë þemiðkàjá gyvenimà kaip Kristaus kankinys.

Kokia buvo paskutinë Brunono misija ir tikroji jo kankinystës prieþastis, vienareikðmiðkai atsakyti sunku, nes ávairûs ðaltiniai pateikia skirtingas, kartais net prieðtaringas þinias. Amþininkams nekëlë abejoniø svarbiausia: Evangelijà skelbæs misionierius buvo nukankintas dël tikëjimo – „dël Kristaus, kuris yra Baþnyèios galva, meilës (...), romus kaip avinëlis, su 18 savo kelionës draugø“. Kur – Prûsijoje, Rusioje ar Lietuvoje – jis padëjo galvà, veikiausiai niekas ir niekada neatsakys. Visi mëginimai atrasti tikslià kankinystës vietà – tokiø ðiandien minima bent keliolika – tëra daugiau ar maþiau ádomios, artimos ar patikimos, taèiau neárodomos versijos. Tiksliai neþinomos ir kitos jo kankinystës bei palaidojimo aplinkybës. Šaltiniuose sutartinai pabrëþiama, kad misionierius nukankintas nukirsdinant galvà, taèiau kai kuriuose raðoma ir apie galûniø nukirtimà. Nesutampa ir þinios dël Brunono palaikø likimo. Pasak dalies ðaltiniø, jo kûnà (kaip ir ðv. Vaitiekaus) iðpirkæs Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis; anot kitos versijos, ðventasis buvæs palaidotas savo misijos vietoje, kur nauja krikðèioniø bendruomenë virð savo ákûrëjo kapo pastatydinusi baþnyèià. Kur yra jo relikvijos, neþinoma ir ðiandien.

Mus pasiekë gana ðykðèios þinios ir apie Brunono kankinystæ – jà paþymëjo, taèiau daþniausiai itin lakoniðkai, vienu ar keliais sakiniais, daugiausia ávairiø Vokietijos vienuolynø ir katedrø (pvz., Magdeburgo, Kvedlinburgo ir kt.) analai; be jø, iðliko vos keletas platesniø, taèiau kiek vëlyvesniø Brunono gyvenimo ir kankinystës apraðymø. Visi ðaltiniai pagal savo pateikiamà informacijà skirstomi á tris pagrindines grupes: saksiðkàjà (bene reikðmingiausi jos pavyzdþiai – tai Kvedlinburgo analai ir Brunono amþininko, Merseburgo vyskupo Titmaro kronika), bavariðkàjà (jos pagrindas – Viperto, neva dalyvavusio Brunono misijoje ir vienintelio likusio gyvo, pasakojimas) ir italiðkàjà (bene ryðkiausias ðv. Brunono – kaip ðv. Romualdo mokinio – þodinis portretas, paliktas þymaus XI a. teologo ir ðventojo, vienuolio kamaldulio Petro Damianio). Šv. Petras Damianis iðsamiai ir vaizdingai, taèiau galbût ne taip tiksliai kaip vokiðkieji ðaltiniai apraðë ir ðv. Brunono misijà bei kankinystæ; jo pasakojimu, padariusiu bene didþiausià átakà liturginei ir hagiografinei tradicijai, rëmësi ir pirmøjø lietuviðkø „Šventøjø gyvenimø“ autoriai, ir Paþaislio vienuolyno freskø ciklo sumanytojai.

Neturtëlis ir asketas

Kaip liudija biografai, Brunonas Kverfurtietis „buvo aukðtos kilmës ir priklausë garsiai giminei. Dar bûdamas vaikas jis, veikiant Dievo malonei, visus pranoko veido groþiu ir grakðtumu, iðaugæs paþástamø ir artimøjø tarpe mielas bei malonus“. Šias prigimties dovanas Brunonas skyrë Kristaus meilei ir „pasirinko kilnesnio gyvenimo kelià“, „dieviðkuoju gailestingumu labiau iðrinktas bûti Dievo nei kitø tëvø sûnumi“. Amþininkai vëliau taip prisimins Brunonà: „kai rytà turëdavo eiti á mokyklà, prieð palikdamas namus, praðë laisvos minutës, ir tuo metu, kai mes þaidëme, jis meldësi.“ Bûdamas kilmingas ir iðsilavinæs dvasininkas, artimas imperatoriaus bièiulis, jis bûtø be rûpesèiø nugyvenæs prabangø ir patogø didþiûno – imperijos vyskupo, o gal net popieþiaus – gyvenimà, taèiau tarsi pamirðæs, kà paveldëjo ar ágijo, nuolat verþësi pirmyn: tapo vienuoliu, vëliau – asketu atsiskyrëliu, galiausiai – misionieriumi ir kankiniu.

Brunono biografai ypaè pabrëþia jo puoselëtà neturto meilæ: gavæs daug dovanø ið savo globëjo Boleslovo Narsiojo ir kitø turtingøjø, „greitai [jas] baþnyèioms, savo draugams ir ðeimynykðèiams iðdalijo, nieko sau nepalikdamas“. Jis gyveno „visada þvelgdamas á ðià Evangelijos eilutæ: „Kiekvienas, kuris neatsiþada visos savo nuosavybës, negali bûti mano mokinys“ (plg. Lk 14, 33). Apaðtalo Pauliaus áspëjimas „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10) paskatino já „maistui ir kitoms kûno reikmëms“ uþsidirbti „savo rankomis ir prakaitu“. Amþininkus stebino atsiskyrëliai, tarp kuriø buvo ir Brunonas: „Kas gi nesistebëtø (...), þmones, anksèiau vilkëjusius ðilkiniais, dargi papuoðtais auksu apdarais, apsuptus tankiø patarnautojø gretø, pripratusius prie visokeriopø malonumø antplûdþio, dabar matydamas pasitenkinant vien ðiurkðèiu apsiaustu, uþsidariusius, basus, nepuoselëjanèius savæs ir sugniuþusius nuo tokio grieþto susilaikymo? Visi uþsiëmë rankø darbu: vieni droþë ðaukðtus, kiti verpë, dar kiti pynë tinklus.“ Biografai teigia, kad, „jø visø [t. y. atsiskyrëliø] gyvenimà toli pranoko ðventojo Bonifaco gyvenimo bûdas“. Jis „daþnai valgë per savaitæ tik sekmadieniais ir ketvirtadieniais“, bûdamas kelyje „valgë kasdien, bet kasdien gyveno ið pusës duonos [kepalo] ir vandens; ðvenèiø dienomis, neragaudamas jokio gërimo, prie kasdienio maisto pridëdavo kokiø nors vaisiø ar þalumynø ðaknø“. Keliaudavo „pësèias ir basas, nuolatos giedodamas ir kitus toli pralenkdamas“. Ið Italijos á Europos kraðtus, á ðiauræ nuo Alpiø, jodavo arkliu, taèiau „visada nuogomis blauzdomis ir pëdomis taip kentë nepakenèiamà ðaltá atðiauriausiame kraðte, kad, norëdamas nulipti, vargiai bûtø galëjæs atplëðti pëdà nuo geleþinës balnakilpës, jei nebûtø padëjæs karðtas vanduo“.

Mokytas raðytojas

Gyvendamas asketiðkai ir neturte, Brunonas nepamirðo, kad buvo „ypatingai iðsilavinæs laisvøjø menø moksluose, o labiausiai pripaþintas muzikos studijose“. Su giesme lûpose ið vieno Europos kraðto á kità keliavæs uolusis misionierius darbavosi ir plunksna, apraðydamas savo ðventøjø pirmtakø ir bièiuliø kankiniø – ðv. Vaitiekaus ir Penkiø Lenkijos broliø (Brunono bièiuliø, ðv. Romualdo sekëjø) – gyvenimà. Leisdamasis paskutinën kelionën á prûsø þemes vyskupas Brunonas pasiuntë laiðkà Vokietijos karaliui Henrikui II, tuomet kariavusiam su Lenkijos karaliumi Boleslovu Narsiuoju. Šiame tekste, kaip niekur kitur, atsiskleidþia ryðkiausi jo asmenybës bruoþai. Pirmiausia – dràsa pagarbiai, bet atvirai sakyti tiesà á akis galingiausiam Europos valdovui: „Ar gera persekioti krikðèioniø tautà ir draugauti su pagoniø tauta [t. y. liutièiais]?“; „Ar ne geriau kovoti su pagonimis uþ krikðèionybæ, nei imtis jëgos prieð krikðèionis vardan pasaulio garbës?“ Apipylæs Henrikà II tokiais klausimais, Brunonas já ragina: „Taigi atgailauk ir atsiþadëk þiaurumo“, áspëja: „Jei nori visa daryti vien jëga ir niekad gailestingumu (...), saugokis, o karaliau, kad kartais nesupykdytum Jëzaus, kuris dabar Tau padeda“ ir atsidûsta: „Ak, nelaimingi mûsø laikai! Po didþio ðventojo imperatoriaus Konstantino, po tobuliausio tikëjimo pavyzdþio Karolio dabar yra kam persekioti krikðèioná, uþtat beveik nëra kam atversti pagonio!“ Brunonas pasiskundþia, kad dël karo su Henriku Boleslovas Narsusis, nutaræs negailëti pinigø prûsø atvertimui, dabar negalás kaip reikiant padëti misionieriui skelbti Evangelijà. Jis naiviai (?) tiki, kad krikðèioniðkas pasaulis yra taikos pasaulis, todël itin skaudþiai iðgyvena karà tarp dviejø jam brangiø krikðèioniø valdovø.

Misionierius ir taikdarys

Brunono laiðke Henrikui II aiðkiai matyti ir pagrindinis nenuilstanèio apaðtalo veiklos tikslas – plësti Kristaus karalystæ þemëje, neðant Evangelijà jos dar nepaþástanèioms tautoms. Misionieriaus paðaukimà jis pajuto dar imperatoriaus dvare, „pamatæs senovës kankinio ankstesnio Bonifaco koplyèià“ ir taræs sau: „Ir að vadinuosi Bonifacas. Kodël gi ir að neturiu bûti Kristaus kankinys?“ Vienà savo aktyvios misionieriðkos veiklos epizodà – kelionæ pas peèenegus – jis vëliau pats trumpai apraðë minëtame laiðke Vokietijos karaliui.

Ið Vengrijos patraukæs pas „þiauriausius ið visø pagoniø – peèenegus“, Brunonas prieð savo valià buvo uþlaikytas Kijevo Rusios kunigaikðèio Vladimiro, visaip mëginusio atkalbëti nuo kelionës „pas tokià neprotingà gentá“, kur misionierius nieko nelaimëtø sielø iðganymui ir patirtø vien paèià bjauriausià mirtá. Galiausiai paties kunigaikðèio su kareiviø bûriu nulydëtas iki kraðto sienos, Brunonas þengë á peèenegø þemæ, apsikabinæs Kristaus kryþiø ir giedodamas responsorijø: „Petrai, ar myli mane? Ganyk mano avis!“ Drauge su savo palydovais ne kartà buvo suèiuptas, ne kartà jiems visiems grësë mirtis nuo átûþusios minios rankø, taèiau perduoti genties vyresniesiems, kurie iðklausë belaisvius ir, „bûdami protingi [þmonës], pripaþino, kad á jø þemæ áþengëme trokðdami gërio“, gavo leidimà laisvai veikti. Per penkis mënesius su savo palydovais apkeliavo tris ketvirtadalius peèenegø kraðto, pakrikðtijo apie trisdeðimt þmoniø ir sutarë dël taikos su Kijevo Rusia. Peèenegø vadai, dëkodami Brunonui uþ jo dëka sudarytà taikà, paþadëjo, kad, jei sutarties bus laikomasi, mielai taps krikðèionimis. Gráþæs á Kijevo Rusià Brunonas áðventino peèenegø vyskupà; taip Evangelijos sëkla rado dirvà „blogiausioje ir þiauriausioje tautoje ið visø pagoniø [tautø], gyvenanèiø þemëje“.

Neabejotina, kad su tokia paèia taikia Gerosios Naujienos þinia Brunonas atëjo ir pas mûsø protëvius. Jo ginklai buvo apglëbtas kryþius ir giesmë. Ir kas, jei ne meilë – Kristui ir visai nepaþástamiems, nesuprantama kalba bylojantiems, bet tokiems brangiems þmonëms – paðaukë nenuilstantá misionieriø, savotiðkà Evangelijos kolumbà, leistis á keliones uþ sãvo, saugaus ir patogaus pasaulio ribø? Ši beribë Kristaus ir þmoniø meilë – iki pat mirties, uþantspauduota kankinio krauju, áraðë Brunono vardà á ðventøjø „gyvenimo knygà“.

Šventojo atminimas

Brunono atminimo ir gerbimo tradicija niekad nebuvo labai ryðki. Pirma, neiðliko kankinio relikvijø – jø saugojimo vieta bûtø dësningai tapusi svarbiu kulto þidiniu. Antra, jo vardas nebuvo susietas su pirmu ar reikðmingu Evangelijos skelbimu kuriame nors kraðte, ir ðis Kristaus apaðtalas netapo ypatingu kurios nors ðalies globëju. Šv. Brunono atminimas bene gyviausias buvo jo gimtinëje ir tarp ðv. Romualdo mokiniø, po savo mokytojo mirties ásteigusiø naujà kamalduliø ordinà (bûtent todël Paþaislio vienuolyne atsirado ypaè reikðmingas ðv. Brunono ikonografijos paminklas – XVII a. freskø ciklas*). Kadangi vieni ðaltiniai já vadino Brunonu, o kiti – Bonifacu, liturginëje tradicijoje ávyko nesusipratimas, ir vienas asmuo – ðv. Brunonas Bonifacas – buvo padalytas á du: Prûsijos apaðtalà ðv. Brunonà (jo ðventë spalio 15 d.) ir Rusijos apaðtalà ðv. Bonifacà (ðventë birþelio 19 d.). 1673 m. Rusijos misionierius ðv. Bonifacas paskelbtas Lenkijos ir Lietuvos ðventuoju globëju; tad Lietuvos vyskupijose ðv. Brunonas Bonifacas iki pat XX a. pradþios bûdavo pagerbiamas birþelio 19 d. semiduplex rango liturgine ðvente.

Šioji atskyrimo klaida, ásitvirtinusi XVI amþiuje, tik XVIII a. buvo aptikta kai kuriø istorikø, taèiau hagiografinëje tradicijoje ir liturginiame kalendoriuje iðliko iki pat XX a. – lietuviðkuose „ðventøjø gyvenimuose“ jà 1949 m. pirmasis iðtaisë kun. Kazimieras A. Matulaitis MIC. Tuo laiku pastebëtinas ir liturginio ðv. Brunono kulto, tegu ir menko, sunykimas: po I pasaulinio karo susikûrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, ásisteigus Lietuvos baþnytinei provincijai ir naujoms vyskupijoms, reformuojant liturginá kalendoriø atsisakyta senojo Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës laikø paveldo, drauge – ir ðv. Bonifaco minëjimo. Tuo paèiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje, Lietuvos kaimynystëje – Vokietijoje (Rytprûsiuose) ir Lenkijoje – klostësi nauja ðv. Brunono, kaip tuose kraðtuose apaðtalavusio ir nukankinto misionieriaus bei regiono globëjo, gerbimo tradicija. Ásteigta keletas jo titulo parapiniø baþnyèiø, o 1910 m. vokieèiø evangelikai, minëdami savo tautieèio kankinystës 900 metø sukaktá, Giþycko mieste, ant Niegocino eþero kranto, pastatë ðv. Brunono kryþiø. Ši vieta, vëliau imta vadinti ðv. Brunono kalva, ðiandien yra bene þinomiausias misionieriø menantis paminklas ir piligrimystës centras. Naujas jo gerbimo Lenkijoje etapas prasidëjo baigiantis Vatikano II Susirinkimui: ðá ðventàjá pagrindiniu savo globëju paskelbë Lomþos vyskupija, antruoju – Varmijos arkivyskupija (prie jø XX a. pabaigoje prisidëjo ir naujoji Elko vyskupija). Pertvarkant liturginá kalendoriø, ðv. Brunono minëjimas perkeltas ið kovo 9 d. (gavënios laiko) á liepos 12 d.

XX a. antrojoje pusëje ir Lietuvos Baþnyèioje atkreiptas dëmesys á ðventàjá kankiná. Rengdama Romos miðiolà lietuviø kalba (iðleistas 1982 m.), Lietuvos Vyskupø Konferencijos Liturginë komisija áraðë ðv. Brunonà antruoju Vilniaus arkivyskupijos globëju ir jo minëjimui numatë liepos 12-àjà. 1987 m. ðià dienà paskyrus pal. Jurgio Matulaièio minëjimui, ðv. Brunono ðventë perkelta á liepos 13 d. Pastaraisiais metais ji gràþinta á kovo 9-àjà – misionieriaus ir kankinio gimimo dangui dienà.
Minint Lietuvos vardo tûkstantmetá ir ðv. Brunono atminimas tapo aktualesnis. Já puoselëjant 2007 m. Klaipëdoje ásteigta pirmoji ðalyje ðv. Brunono Kverfurtieèio parapija, o 2009-ieji Lietuvos vyskupø paskelbti Evangelijos þinios tûkstantmetei Lietuvai metais. Belieka linkëti, kad jubiliejinëse iðkilmëse, minëdami istorinius ávykius, atrastume ir tikràjá pirmo mûsø protëviø tikëjimo mokytojo, palikusio sektinà begalinës meilës pavyzdá, veidà.

Juk ir Šventasis Raðtas ragina: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbë Dievo þodá. Ásiþiûrëkite á jø gyvenimo pabaigà, sekite jø tikëjimu“ (Þyd 13, 7).

„Artuma“, 2009 m. liepa–rugpjûtis

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt